ALFAVILNIUS. . . . . . . . . Blogasis Alfavilio miestas-dvynys The evil twin city of Alphaville

Leitenantas pulkininkas

JURIJUS IVANOVIČIUS NOSENKO
1927 m. spalio 30 – 2008 m. rugpjūčio 23 d.

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
VAŠINGTONAS – „Jurijus Nosenko, buvęs tarybinis agentas, kuris buvo pačių svarbiausių šaltojo karo špionažo įvykių centre, mirė šeštadienį svetimu vardu, kažkur pietinėse valstijose – trečiadienį pranešė JAV žvalgybos atstovas. Jurijui Nosenko buvo 81 metai.“

Kaip toliau rašo „NY Times“, „pranešimas buvo ilgas, bet neinformatyvus, ypač atsižvelgiant į faktą, kad Nosenko savo karjeros pradžioje buvo KGB šnipas, o vėliau gyveno „šešėlio“ gyvenimą JAV. Aukšto rango žvalgybos pareigūnas nesuteikė jokių detalių apie mirties priežastį arba Nosenko šeimą, jei jis ją išvis turėjo. Pats pareigūnas kalbėjo tik su anonimiškumo sąlyga.“

2008 m. rugsėjo 1 d., „LA times“:
„Jurijus Ivanovičius Nosenko gimė 1927 metais, Nikolajeve, Ukrainos miestelyje šalia Juodosios jūros. Jo tėvas, karinio jūrų laivyno inžinierius, Nikitos Chruščiovo TSRS valdymo laikais tapo laivų statybos ministru. Privatūs mokytojai suteikė Nosenko žinių apie klasikinę Vakarų literatūrą ir vaikinas pradėjo simpatizuoti Vakarų kultūrai.“

„1950 metais, baigęs Tarptautinių santykių institutą Maskvoje jis tarnavo karinio jūrų laivyno saugumo tarnyboje. Tuomet jis tapo KGB vidinio saugumo departamento direktoriumi.“

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
„1962 metais, dalyvaudamas misijoje Ženevoje, Nosenko susitiko su CŽV žvalgybos agentu ir pareiškė, kad jis nori tapti dvigubu agentu. Be to, kad jis deklaravo savo simpatijas Vakarų kultūrai, Nosenko už informaciją dar paprašė 200 dolerių, kuriuos jis buvo skolingas KGB, nes juos išleido „prostitutei ir buteliui degtinės“.

2008 m. rugsėjo 1 d., „LA times“:
Vėliau jis pareiškė, kad „ši istorija buvo išgalvota, kas vėliau sukėlė ir daugiau CŽV abejonių apie tikruosius Nosenko ketinimus.
Ar tikrai jis parduotų savo šalį, kurioje, kaip jis teigė, liko jo žmona ir dvi dukros, už $200?“

Tačiau jo alkoholinis polinkis nebuvo melas – Nosenko buvo girtas kai jis pirmą kartą sutiko CŽV pareigūnus Ženevoje, kur vykdė diplomatinę misiją. Tuomet jis atskleidė itin svarbią informaciją apie tarybinius šnipus dirbančius Vakarų šalių ambasadose, taip pat rusų žvalgybos darbo metodus.

Tomas Mangoldas, “Šaltasis karys”, 1991 m.:
Pasak Tomo Mangoldo knygos „Šaltasis karys“, Nosenko CŽV tiksliai nurodė 52 JAV ambasadoje Maskvoje esančius mikrofonus bei būdus, kuriais vadovaudamiesi sovietai išvengia šių pasiklausymo aparatų aptikimo.

Nosenko porą metų teikė informaciją už kurią jam kasmet buvo pervedami $25,000 į Vakarų banke esančią sąskaitą. 1964 metais surengto pasimatymo metu jis nelauktai pareiškė, kad jis yra susektas KGB ir kad jam reikia tuojau pat perbėgti į JAV. Nosenko pareiškė, kad Ženevos KGB skyrius gavo telegramą, kurioje jis yra kviečiamas į Maskvą, todėl jis bijo, kad viskas išaiškėjo. JAV Nacionalinė saugumo agentūra, kuri sekdavo visą tarp Maksvos ir jos ambasadų vykdomą susirašinėjimą, vėliau nustatė, kad tokia telegrama nebuvo išsiųsta, tačiau to dar nežinodama CŽV sutiko, kad Nosenko perbėgtų į JAV. Nosenko taip ir padarė.

www.spartacus.schoolnet.co.uk teigia, kad perbėgdamas Nosenko tvirtino, kad jis turi svarbios informacijos apie JAV prezidento Dž. F. Kenedžio, kuris buvo nušautas tik prieš kelis mėnesius, nužudymą. Jis CŽV aiškino, kad būtent jis buvo tas pareigūnas, kuris asmeniškai dirbo su Lee Harvey Oswaldo, įtariamo Kenedžio nužudymu, byla. Nosenko dėstė, kad po KGB interviu su Osvaldu buvo nuspręsta, kad pastarasis „nėra pakankamai protingas, kad taptų KGB agentu“.

Jamesas Jesus
Angletonas

Anatolyi Golitsyn

CŽV žvalgybos šefas Jamesas Jesus Angletonas netikėjo Nosenkos pasakojimų dalimis, nes tuo pačiu metu jis bendradarbiavo su kitu KGB perbėgėliu Anatolijumi Golitsinu. Golitsinas teigė dirbęs kai kuriuose KGB skyriuose, kuriuose dirbo ir Nosenka, tačiau šio niekada nebuvo sutikęs. Savaime suprantama, Nosenko buvo apklausinėjamas CŽV, ir vienos apklausos metu, jis prisipažino, kad kai kurie jo pasakojimai apie save buvo išgalvoti.
Viską dar labiau apsunkino tai, kad dar vienas CŽV dirbantis rusų agentas kodiniu vardu Fedora patvirtino Nosenkos pasakojimus. Tai reiškė, kad jei Nosenko buvo specialiai KGB pasiųstas agentas apsimetėlis, Fedora irgi buvo dezinformatorius. Nosenko atliko porą melo detektoriaus testų ir abu testai rodė, kad Nosenko melavo apie Lee Harvey Oswaldą.

Lee Harvey Oswaldas, 1959 m.

Pagal vieną iš teorijų, Nosenko buvo specialiai pasiųstas į JAV iš karto po to, kai Oswaldas nužudė Kenedį, kad pateikdamas klaidingus parodymus, nukreiptų įtarimus nuo Oswaldo ir KGB ryšių. Nosenko neigė bet kokią galimybę, kad Oswaldas buvo apklausinėjamas KGB ar kad jis buvo sekamas savo gyvenimo Maskvoje ir Minske metu. 1961 m., dirbdamas „Horizont“ televizorių fabrike, Oswaldas sutiko 19-metę Mariną Prusakovą, su kuria po 6 savaičių susituokė, o kitais metais jaunoji šeima išvyko gyventi į JAV, kur dar kitais metais, kaip tikima, Oswaldas nušovė tuometinį JAV prezidentą Kenedį.

Lee Harvey Oswaldas, 1961 m.

M. Prusakova, 1959

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
CŽV šefas James Jesus Angletonas tikėjo, kad jei Nosenko bus „tinkamai“ apklaustas, bus atskleista ir Lee Harvey Oswaldo bei Kenedžio nužudymo byla. Be to, tuo pačiu metu buvo atskleisti keli su CŽV bendradarbiaujantys TSRS dirbantys agentai. Nosenko buvo uždarytas betoninėje celėje be saulės šviesos, šviežio oro ir draugijos 1,277 dienoms, jam buvo duodamos „teisybės piliulės“, LSD, buvo atliekami melo testai bei jo smegenų „encefalografijos“.

Kaip bebūtų, Nosenko nepalūžo ir CŽV turėjo pripažinti, kad Nosenko buvo neapsimetantis perbėgėlis. Nosenko buvo išmokėta tam tikra pinigų suma ir jis buvo išsiųstas tęsti savo gyvenimo nežinomoje JAV vietovėje nežinomu vardu su retomis galimybėmis skaityti paskaitas CŽV mokykloje.

“Jurijus Nosenko: dvigubas
agentas”, 1986 m.

1986 metų televizinė drama „Jurijus Nosenko: dvigubas agentas“ (rež. Mickas Jacksonas). Trumpas siužetas:
Paviešintais Jurijaus Nosenkos apklausų dokumentais pagrįsta dokudrama yra 7-8 dešimtmečiais CŽV purčiusio skandalo rekonstrukcija. Tuometinio kontržvalgybos šefo Jameso Angletono geras bičiulis Kimas Filbis pabėgo į TSRS, todėl šis nenuilstamai ieškojo kitų dvigubų agentų tarp aukščiausių CŽV pareigūnų, kas sužlugdė 40 CŽV darbuotojų karjeras, tačiau leido išlikti nepastebėtiems tikriesiems KGB dirbusiems agentams.

Kimas Filbis,1990

Porą metų anksčiau perbėgęs kitas KGB agentas Golitsynas (kurį vėlesni tyrinėtojai laiko tikruoju perbėgėliu apsimetėliu) papasakojo visai kitą KGB pasaulinių tikslų istoriją nei tai atliko Nosenko. Jei Golitsynas pabrėžė padėties rimtį ir didelę Tarybinės invazijos grėsmę, tai Nosenko atsakydavo, kad nebuvo jokios rimtesnės grėsmės. Prisimenant tuometinę politinę situaciją ir Karibų raketų krizę, pasirinkimas kuriuo iš perbėgusių šnipų tikėti galėjo lemti visiškai priešingas JAV saugumo politikos tendencijas.

Anatolijus Golitsynas, 1964 m.:
-Nosenko yra KGB siųstas pabėgėlis apsimetėlis, apie kurio atvykimą aš jus iškarto perspėjau. Jis čia atvyko sužlugdyti mano parodymus, - teigė Golitsynas, tuo metu laikytas pačia didžiausia CŽV žvalgybos kare su KGB sėkme.

.

.

.

pdf failas:

institut-nekrologas-PDF

.

.
Šis nekrologas pirmą kartą buvo publikuotas 3-iame Flash Institut laikraštyje, skirtame Street Photography, http://www.flashinstitut.com/index.php?/projects/flash-institut-3/

LOOP

«Some three or four hundred meters away from the Pyramid I bent over, took up a handful of sand, let it fall silently a little further on, and said in a low voice: “I am modifying the Sahara”. The deed was minimal, but the not ingenious words were exact and I thought that I had needed my entire life to be able to say them. My memory about that moment is among the most important things I brought from Egypt».

Jorge Luis Borges, “Desert”,
from “Atlas” collection

This short film is dedicated to analyze the time phenomenon. As time is a crucial element of cinema and as time is influencing the storytelling itself, this film is going to analyze the phenomenon of time in cinema by using the techniques of a documentary, mocumentary, live-acted film, travelogue and television; it will create a narrative on the phenomenon of time in the very specific place, i.e. the beach.
A beach is the ultimate institution for comfort, beauty and relaxation; a contemporary beach recalls the Greek symposium which were a key Hellenic social institution - it was a forum for citizens to debate, plot, boast, or simply to party with others. Therefore, being both – private and public at the same time, the beach is a unique institution to philosophize and relax. In these conditions the time becomes the key character in the film which is questioning every second of (well)being.
The see, sun, sand, sand sculptures, waves, (semi)naked bodies, music, games, good views, good company around – all this sounds and looks like the perfect place you would like to be looped in for ever. Therefore a time loop is another keyword of the film. There are few theories explaining time loop:
• In a physical time loop (rarely seen in the media), the spacetime loops around to form several closed-timelike curves. Since the time in that region is looped, you could only escape it by leaving the affected area. Also, there would be an infinite number of copies of any matter in the area, unless an object left the loop. In that case, there would only be as many copies of that object as many times it completed the loop. This type of time loop cannot be ended or destroyed. Therefore, there would be few copies of the same actors in the movie.
• A time loop or temporal loop is a common plot device in science fiction in which time runs normally for a set period (usually a day or a few hours) but then skips back like a broken record. When the time loop “resets”, the memories of most characters are reset (i.e. they forget all that happened). This situation resembles the mythological punishment of Sisyphus, condemned to repeatedly push a stone uphill only to have it roll back down once he reached the top, and Prometheus, condemned to have his liver torn out and eaten by an eagle each morning. The plot is advanced, however, by having one or more central characters retain their memory or become aware of the loop through déja vu. One well-known example of this is in the 1993 film Groundhog Day, although time loops had appeared in many fictional works prior to that. Stories with time loops commonly center on correcting past mistakes or on getting a character to recognize some key truth; escape from the loop may then follow. (also see “The Last Day of Summer”, “Blind Chance” by Krzysztof Kieślowski, “Come into My World” (song) by Kylie Minogue);
• A predestination paradox. It exists when a time traveler is caught in a loop of events that “predestines” or “predates” them to travel back in time. Because of the possibility of influencing the past while time traveling, one way of explaining why history does not change is by saying that whatever has happened was meant to happen. Dual example of a predestination paradox is depicted in the classic Ancient Greek play ‘Oedipus’ or in popular “Terminator”. A paradox of time travel, first described by the science fiction writer René Barjavel in his 1943 book Le Voyageur Imprudent (The Imprudent Traveller); also “La jetée” by Cris Marker; (source: wikipedia)

PLOT

The film opens in the sunny and sandy beach, summer 2009?, where a suspiciously looking stranger (terrorist, corrupt politician or just small time crook?) appears. From his phone conversation we understand that he has a very limited time (21 minutes) to make a very important decision which might influence his life and lives of others. He does not have time to think properly – he immerses into the beech life by looking at, communicating, making friendship and conversations with other strangers: sportsmen, girls/relaxing philosophers. Soon, he meets another himself and he realizes that he is in the time loop. Although he is shocked by his revelation he likes the current situation except the secretive phone calls that are insisting him to make the decision. The philosophers help him to find the way out of the situation, but he has himself to take a moral stand to escape the situation and the time loop.
By doing it, he finds himself in making a time travel and meeting Jean Paul Sartre and Simone Beauvoir, while the narrator (deaf old person who is explaining the story) himself appears to be Borges himself.

„Alfavilnius“ – konceptualus nuotykių romanas, kurio herojus Arnoldas Sputnikas, pirmas tautinis kiborgas, kartu su kitais veikėjais lyg po pramogų parką keliauja po realizmo, mokslinės fantastikos, literatūros teorijos, kičinės ir pornoliteratūros atrakcionus. Romano pavadinimas – tiesioginė nuoroda į Jean-Luco Godard’o filmą „Alphaville, keistas Lemmy Caution nuotykis“, 1965 m. visiškai nepakeistame Paryžiuje nufilmuotą kaip ultrafuturistinė antiutopija.

Fikcinis Alphaville’io miestas, įsikūręs nežinomoje planetoje nenusakomais laikais, ir jo gyventojai yra valdomi kompiuterio „Alpha 60“. Alfavilnius – tai blogasis šio miesto brolis dvynys. Dėl jo gyventojų robotizacijos kovoja įvairios reakcionieriškos bei pramogų diktatūros ir ultramodernios ideologijos. Romano veikėjai bando joms pasipriešinti – jie stengiasi ištrūkti už tikrovės, kalbos ir fantazijos ribų, kol įkrinta į savo pačių išsikastą siužeto duobę. Sumanytas kaip antiknyga, romanas nagrinėja pasakojimo ir pasirinkimo galimybes šiuolaikiniame ideologijų, simuliakrų, RsV ir galios demonstravimo pasaulyje. Knygos viršelis (dizainerė: Lina Ozerkina)

Valentinas Klimašauskas, curator at Vilnius Contemporary Art Centre, recently curated exhibition on asteroid “2420 Ciurlionis”, student of Manifesta 6 (Nicosia, Cyprus), which did not take place; author of novel entitled “Alfavilnius” (Kitos knygos, December of 2007). Between other interests are self-programming, nano-gastronomy, art’s relation to gentrification, sexism and the anatomy of aliens, Darius Mikšys (techno-visionary from Vilnius) and meeting the invisible woman (desirably meeting an artist, not a curator, but the best would be to meet the invisible character).

Valentinas Klimašauskas, Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratorius, neseniai kuravo parodą ant asteroido „2420 Čiurlionis“, studijavo Manifestoje 6 (Nikosija, Kipras), kuri neįvyko; yra romano „Alfavilnius“ (Kitos knygos, 2007 m. gruodis) autorius. Tarp kitų savaime suprantamų interesų yra ir šie: auto-programavimas, nano-gastronomija, meno ir gentrifikacijos santykiai, seksizmas ir ateivių anatomija, Darius Mikšys (Vilniaus techno-vizionierius), susitikimas su nematoma heroje.

LETTERS, SEND & RECEIVED. TOKYO VOLUME
The Book As The Platform Of Meetings.
Preparations Of Curating The Exhibition In A Form Of A Book.

Project “LETTERS, SEND & RECEIVED: TOKYO VOLUME” may be conceived as the preparations of curating the exhibition in a form of a book. The content of the book would be prepared from cultural research of Tokyo, reel and imaginary meetings with Tokyo insiders and outsiders: local and international artists, theoreticians, philosophers, writers, designers, city dwellers, etc. The final result, depending on the process of the project may end up in public meetings, lectures, exhibition, book, website, or even in all mentioned forms.

Therefore I have to stress that this project is curatorial and collaborative project: the artists, photographers, writers, designers or active and creative city citizens, I would meet or would be interested by the idea, would be a part of correspondences, which would define Tokyo city.
There are few inspirations that inspired the project LETTERS, SEND & RECEIVED: TOKYO VOLUME:
• The project by Alexandra Mir, who took a map of metropolitan Tokyo, where the streets have no names, and superimposed names upon it based on suggestions from friends and fellow artists including Matthieu Laurette, Jeremy Deller, Nicolas Bourriaud, etc… Her idea is based on the fact that Westerners often complain that Tokyo has no street names and that you can’t find your way around without a guide who innately knows the logic of his own city. The new fictional Tokyo was born.
• Stretching the genre of documentary the movie, the experimental film of fictional letters by Chris Marker SANS SOLEIL is a rich composition of thoughts, images and scenes.
• The so called “typical” knowledge and stereotypes of what is meant to be Japan and what is Japanese and how the idea of Tokyo is conceived and imagined by people who have never been in Tokyo.
• The unexpected - surprises, people, new acquaintances, coincidences and other inspirational experiences I am going to meet or receive during my visit in Tokyo.

From my residences experiences I know that by staying in residency you always meet new people, you communicate with someone by email, phone, skype, etc, by making inquires into history of the city and explaining it to yourself and to others. Communication with new, strange and already familiar is the daily basis for a residence. That’s why I am completely positive that this project would be an interesting and meaningful activity by which new, both fictional and real relationships between insiders and outsiders of Tokyo would be established.
After you complete this residency program, how you can contribute the activities of Tokyo Wonder Site Exchange with other artists and citizens, debriefing session, workshop, etc (200 words)

As this project is curatorial and collaborative: the artists, photographers, writers, designers or active and creative city citizens, I would meet or would be interested by the idea, would be a part of correspondences, which would define Tokyo city.

As project “LETTERS, SEND & RECEIVED: TOKYO VOLUME” may be conceived as the preparations of curating the exhibition in a form of a book, and the content of the book would be prepared from cultural research of Tokyo, reel and imaginary meetings with Tokyo insiders and outsiders: local and international artists, theoreticians, philosophers, writers, designers, city dwellers, etc, so the final result, depending on the process of the project, may end up in public meetings, lectures, screenings, exhibition, book, website, or even in all mentioned forms.

Laikas, be abejonės, yra linkęs transformuotis, ir tai įrodo ne tik klubiniai savaitgaliai, kai haliucinogeninį penktadienį keičia pirmadienio rytas. Daug labiau toksinių medžiagų prisigėrusi ši mintis: kas nutiktų, jei žadėta rytdiena ateitų dar šiandieną? Nuo politikų veidų nuslinktų optimizmo kaukės? Ne, politikai žino futurologijos institutų prognozes ir savo galimybių ribotumą. Jų nenustebinsi. Pažadai ir utopijos skirti rinkėjams mokesčių mokėtojams. Po įtempto savaitgalio mane geriausiai detoksikuoja Lietuvos statistikos prognozės, bet, paklausęs www.bbc.co.uk internetinio radijo, nusiraminu - jos tėra maža globalaus košmaro dalis.

Futuristinių utopijų anšlagas mus atakuoja tik prieš rinkimus ir kilus politinėms krizėms. Po ilgų ideologizacijos metų “broliškų tautų” sąjungoje Lietuva išsikovojo nepriklausomybę jau beveik nevartodama tikros utopinės retorikos - ji tenorėjo kuo greičiau atkurti nepriklausomą valstybę ir pritaikyti savus įstatymus prie ES standartų. Taip utopiniu mūsų visuomenės ateities idealu tapo ekonomiškai pažangesnių šalių praeitis. Ar pasiekusi pirminius savo tikslus - tapusi ES ir NATO nare, - bet susidūrusi su naujo pobūdžio problemomis (pavyzdžiui, neigiamomis demografinėmis tendencijomis, jei reikėtų išskirti tik vieną problemišką Lietuvos realybės aspektą) mūsų visuomenė vis dar sprendžia, kuria, planuoja naujus visuomeninius konfliktus, iššūkius, utopijas? Atsakymai - oficialūs Vyriausybės tikslai: informacinė visuomenė, ekonominė gyventojų gerovė, išsilavinimas etc.; bet jie yra per daug oficialūs ir tėra bendros pasaulinės vartotojų visuomenės abėcėlė ant bevielės klaviatūros su lietuviškais rašmenimis.

Bet ką mums dabar reiškia brukama ateitis ir jos utopijos?

1928 metų vizionieriai - keturvėjininkai - skelbė: “Atsigręžę priekin matom: ant jaunų pečių užrioglintas Puntukas, didžiausias Lietuvos akmuo. Su šia našta mes su visais, neskiriant jokių negrų, žengiam į ateitį”. Šiandieną Puntuke iškalti tragiškų herojų Dariaus ir Girėno veidai, skraidinta ateitis sudužo miškuose, o “Lituanica” pasirodo tik dangoraižių darbuotojų košmaruose. Bet yra ir kita išeitis - nuo Puntuko svorio mus visus gali išgelbėti skaitmeninė ateitis, genų inžinerija ir kitokia bet kokių negatyvių reiškinių prevencija. Pristatau projektą “SAUGI VISUOMENĖ” (Martin Le Chevallier, 2003, paroda “Populizmas”, ŠMC). Šis filmas - tai skirtingų kompiuterinių žaidimų (toliau - kž) fragmentų montažas, ateities visuomenės reklama, kurios šokčiojantį vizualų pasakojimą artikuliuoja pompastiškas balsas. “Saugi visuomenė” visų pirma yra filmas ne tik apie kž, bet ir apie bet kurios utopijos ar utopinės erdvės ciniškumą. Viena iš pagrindinių kompiuterinių žaidimų sėkmės sąlygų yra ta, kad kž gali simuliuoti itin rizikingas situacijas be jokios tiesioginės rizikos ir atsakomybės. Visi įmanomi destruktyvūs veiksmai, nesuvaldomos situacijos ir aplinkybės taikosi užkariauti kž, su jais kž ir yra asocijuojami. Žaisdami jūs galite iššaudyti visus draugus ir drauges, suvažinėti per pėsčiųjų perėją einančius pensininkus, paskandinti ištisus miestus, sukurti šeimą ir ją palikti. Kompiuteriniams žaidimams tegalioja viena etinė taisyklė - patekti į aukštesnį lygį ir dar daugiau iššaudyti. Kž taikosi į mūsų paveldėtą “driežišką” smegenų dalį, sukelia prisirišimo jausmą, kurį psichologiškai tegalime sulyginti su transo būsena - tvirtina technologijų kritikas Erikas Davisas.

Utopijos, vizijos, virtuali technologinė tikrovė svaigina, nes nepaklūsta fizikiniams ir politiniams dėsniams. Gresiant tikroms ir išgalvotoms susinaikinimo galimybėms pasaulis neturi pasirinkimo - jis privalo sukurti virtualią komunikacijos ir medijų sistemą. Jei manote, kad jau šiuo metu žiūrite per daug televizijos, klystate. Ateityje išvien gyvensite televizijoje ir į viešas erdves projektuojamoje virtualioje realybėje. Šiuo atveju medijos ir komunikacijos sistemos veikia kaip sensoriai, net karo zonos turi internetinį ryšį, o el. paštas ir SMS padeda organizuoti maištus ir revoliucijas (pastarųjų kinų demonstracijų prieš Japoniją pavyzdys). Pasaulis tuo pat metu auga plėsdamasis į kosmosą ir smulkėja pikseliais versdamas nanoobjektus. Didėjant skaitmeninių objektyvų gebai visa yra nuskenuojama į skaitmeninius kodus - įskaitant gamtą, kvapus ir DNR, kad vėliau visa tai būtų galima atkurti (kad ir tuose pačiuose kompiuteriniuose žaidimuose). Kž atlieka tokią pat paslaugą skaitmeninėms technologijoms, kokį pornografiniai videofilmai atliko kasetiniams vaizdo grotuvams - stimuliuodami gargantiueliškus geismus jie sukūrė masinio vartojimo naujųjų technologijų rinką.

Tačiau kokią ateitį mums siūlo “Saugi visuomenė”? Teroristų padėtų bombų sprogimams atsparios šiukšlių dėžės, saugus seksas, nealkoholinis viskis, neriebus šlamštmaistis, jokių traumų ir ligų, vidinės kaltės jausmo nesukeliantis kitų išnaudojimas ir bestresis gyvenimas - tai prozako, nano ir genų technologijų kartos vizija.

Socialinės ir politinės utopijos yra viena svarbiausių “Populizmo” parodos temų. Pats populizmo terminas yra vienaip ar kitaip susijęs su ateities planavimo machinacijomis. Populizmas kaip šiuolaikinės retorikos žanras trykšta privalomu optimizmu. Populistams ši diena yra vakar žadėtas rytojus, ji įpinama į patikimą ir saugią formulę - rytdiena niekada neateina. Utopija kaip senas žanras labiau orientuota į politinę fikciją, mokslinę fantastiką nei į futurologiją. Ji visada buvo politinių reformų siekiantis žanras. Idealios visuomenės tokios gali atrodyti tik jas sugalvojusiems politikams. Dar vaikystėje atsitiktinai į rankas pakliuvusi T. Campanellos utopinė knygelė “Saulės miestas” man sukėlė siaubą - niekaip negalėjau apsispręsti, kuriam idealaus skruzdėlyninės visuomenės sektoriui norėčiau priklausyti: valdančiajam, produktyviam ar reprodukciniam (o kuriam sektoriui save priskirtumėte jūs?). Utopijos skiriasi nuo antiutopijų tik pateikimo būdu, todėl utopija lygi antiutopijai. Vienų politinės svajonės yra kitų košmaras. Visos utopijos yra homogeniškos, o smulkiausios nedalomos jų visuomenių ląstelės (individai) yra programuojamos. Tobula utopinė visuomenė veikia sklandžiai kaip be klaidų instaliuotas kompiuteris. O jei atsiranda klaida, utopinė visuomenė yra perinstaliuojama, ir bet kokie programai nepaklusnūs elementai sunaikinami.

Futuristinių fikcijų kūrėjas J. G. Ballard‘as iškelia klausimą, ar ateitis dar turi ateitį, atkreipdamas dėmesį į šiuolaikinės kultūros ekspansiją į laiką ir jos savybę teminiais parkais paversti bet kurią mūsų kultūrinę patirtį. Teminių parkų kaip kultūrinės industrijos produkto fenomenas yra vartotojų visuomenės ir korporacinio mentaliteto vaisius, kuris transformuoja žinomus mitus į lengvai atpažįstamus įvaizdžius ir produktus. Teminiai parkai yra tobulas pavyzdys, kaip bet kuris diskursas gali būti paverčiamas lengvai atpažįstamų ir suvartojamų simuliakrų komplektu. Tautiniai etnosimuliakrų parkai - “Čili kaimai” turi tiek bendro su lietuvių tautine kultūra, kiek “Čili Kinija” - su kinų kulinarija, bet po “Čili kaimo” net Rumšiškės atrodo nuobodžios. Kad būtų sėkmingi, teminiai parkai privalo turėti “patogaus suvartojimo” funkciją. Tačiau ne visi kultūriniai parkai taip lengvai paverčiami nacionalinės svarbos atrakcionais. Minėta greitojo maisto restoranų grandinė bent jau komerciškai yra sėkminga, o Valdovų rūmų fikcijos atrakcionų gamybą nuo sėkmės skiria Gedimino pilies kalno dydžio Didžioji kinų siena.

Valstybinių utopijų gamyba yra vienas mėgstamiausių žanrų politinių radikalų ir fundamentalistų visuomenėse. Kaimyninės diktatūros prezidento internetinėje svetainėje http://president.gov.by komentarus palikę piliečiai nesidžiaugia, kad vakar juos buvo pagrobę ateiviai ir kad jie dar niekada nebuvo patyrę tokios geros kokybės sekso, bet prašo valstybės galvos dar stipriau įsikišti į valstybinės politikos formavimą ir dar griežčiau apibrėžti Baltarusijos visuomenės idealus. A. Lukašenka šioje politinėje erdvėje veikia kaip virtualių erdvių mesijas, valstybės ateities ir visuomeninių idealų programuotojas.

Bet grįžkime prie išeksploatuotos ateities. Ateities prognozės turi tendenciją kelti susirūpinimą, kuris irgi gali būti paverčiamas būtinuoju produktu. Tokiu atveju kyla klausimas: ar mes jau suvartojome savo ateitį? Jei taip, ką mums reiškia suvartota ateitis?

Bet kuriuo atveju ateitis yra svarbi draudimo industrijai. Pensijų ir investiciniams fondams. Toli į priekį suplanuotoms mega ir nano kosminėms programoms. Laukiantiems pajamų iš savo el. akcijų. Kaip sakė vienas Halo Hartley filmo “Neįtikėtina tiesa” herojų - “istorija negali pasibaigti, kai uždirbama tiek DAUG pinigų”.

Ateities vizijos naudingos ir tuo, kad leidžia naujai pažvelgti į savo dabartį. Dabartis atrodo kitaip permodeliuota iš 500 metų distancijos. Internetinis kelionių laike fondas (www.timetravelfund.com) ieško trokštančių būti išgelbėtų ir visa tai - tik už 10 $. Sutikite, tai nedidelė suma. Minėtas fondas taip pat siekia pasinaudoti laiko transformacijomis - vos vieno dolerio investicija per 500 metų pavirs 39,323,261,827.22 dolerių suma. Už šią sumą jūs ir būsite išgelbėti - prieš galimą natūralią mirtį fondo darbuotojai iš ateities jus (klonuotą, sveiką ir jauną) nugabens į objektyvią realybę po 500 metų nuo šiandienos. Juk mokslas ateityje išgelbės nuo mirties ir sugrąžins jaunystę ne tik popiežiams. Tai, kas skamba kaip liūdna žinia laukiantiems nekenčiamo diktatoriaus mirties, gali tapti gera naujiena žinant, kad ateityje nebus diktatorių - žmogiškoji galia ir atsakomybė bus apribota. Be to, jūs galite pasirūpinti, kad į ateitį būtų paimtas ir jums artimas ar jūsų norimas žmogus (išskyrus atvejus, jei jis testamente pareiškia nenorą būti ištremtas į ateitį; yra kitų papildomų sąlygų).

Jei visą laiką stebėjotės, kur dingsta žmonės, štai jums atsakymas: saugi visuomenė, saugi ateitis.

Klausimai - kas yra koveris, kodėl yra koveris, kada yra koveris?- nėra atsakomi, nes priklauso nuo pačių įvairiausių muzikinės industrijos ir bendros kūrybos sampratos aplinkybių. Taigi, kas apibūdina koverį? Kūrybingas ar piratinis plagijavimas, kultūrinės apropriacijos (teisių pasisavinimo, etc.) formos, kompiuterinės transformacijos ir pirminio šaltinio mutacijos, originalo parodija, jo kritika ir reikšmių dekonstrukcija, kuri atsiranda dėl taip vadinamų žemos ir aukštos kultūros, sociogeografinių kontekstų sukeitimo; samplingai, remiksai, muzikinis koliažas ir montažas, konceptualus karaokė, mix ir scratch, copy ir paste technikos ir jų antipodai; kovos su autorinių teisių ir autoriaus kaip genijaus kultu priemonė, bei, kas festivalio idėjai svarbiau už viską - išlaisvinantis ir įkvepiantis koveriavimo džiaugsmas?

Koveris - tai pretekstas, priedanga ir pakuotė, tai - kūrybos būdas, metodas, stilius, inspiracija viename. Koverių fenomenas senesnis nei pati muzika. Koveriai - tai laiko mašina, tai būdas manipuliuoti ir perfigūruoti praeities kūrinius į dabartį, unikali proga patirti kelių laikmečių ir kelių vietų projekcijas viename taške. Kartu, koveriai įrodo, kad viename taške būti neįmanoma ir nubrėžia galimas muzikos ir bendros kūrybinės minties istorijos projekcijas. Nors koveris sukuriamas po originalo, bet dažnai būtent jis ir išgarsina originalą. Atlikėjas b, grodamas atlikėjo a kūrinius tampa atlikėju c, o visi įgyvendinti kūriniai daro skirtingas paralelines karjeras. Pagarba atlikėjui iniciatoriui, mirusios praeities žvaigždės kultas susilieja į fetišistinį homage a trois, o koveris, kaip autentiška tam tikrų socialinių aplinkybių suformuota versija, niekuo nenusileidžia taip vadinamam originalui.

Visi žinome, kiek pelno muzikos įrašų korporacijoms neša autorinės teisės, bet kas yra originalas originalumo prasme? Koveris suaktualina ne tik pirminės ir antrinės autorystės, autentiškumo, pirmumo klausimus. Paskutinis pats garsiausias autorinių teisių skandalas įvyko iki tol nežinomam DJ Danger Mouse sumiksavus Jay-Z’s „The Black Album“ ir The Beatles „White Album“ vokalus. Naująjį savo albumą pavadinęs ”The Grey Album“ ir išsiuntinėjęs kelis tūkstančių promo diskų, DJ Danger Mouse gavo perspėjimo laišką iš The Beatles įrašų savininkų EMI. Tačiau, to užteko, kad DJ Danger Mouse taptų legenda ir susirinktų svarbiausius muzikinius apdovanojimus.

Demokratija, visų pirma, reiškia nuosavybės apsaugą. Kai kaimyninėje Latvijoje kilo autorinių teisių skandalas dėl vienos dramos siužeto pasiskolinimo, literatūros kritikai komentavo, kad „ teisininkai, jeigu jiems kas duotų valią, visą literatūros istoriją galėtų pateikti kaip autorių teisių pažeidimų istoriją.“ Jei autorinės teisės būtų įteisintos vos tik atsirado muzika pirmųjų kompozitorių pajamos gerokai viršytų Billo Geitso pajamas.

Kita vertus, Rytų Europos ekonomikos „tigrės“ (jų tarpe ir Lietuva) piratinės veiklos sąlygų atžvilgiu yra panašesni į sočius ekonominius „tarakonus“. Nelegalūs piratiniai muzikiniai diskai, programinė įranga, paralelinė JAV vizų gamyba, gausios lietuvių turistų išvykos padirbtais Eurorail bilietais, spaustuvėse konfiskuojami milijonai padirbtų eurų taip pat yra tam tikras tautinio ekonominio - undergroundiniokoveriavimo pavyzdys. Muzikiniai koveriai irgi dauginasi kaip tarakonai, bet užaugę virsta drugiais.

http://www.kulturostvartas.lt/module.php?id=103&act=1 

IX Baltijos tarptautinio meno trienalės (Kuratoriai: Sofia Hernández Chong Cuy, Raimundas Malašauskas, Alexis Vaillant) “BMW” dalis

Kai savaitgalį lankiausi gimtame Kaune ir su draugu Vytu linksmai pravažiavome pro bankrutavusį “Adidas” fabriką, kuris tarybiniais metais “Inkaro” pavadinimu gamino kultinius sportbačius ir švirkštus tarybinės Azijos rinkai, Vytas nebejuokavo, kad smulkieji vagys ir spekuliantai sugriovė TSRS ekonomiką. Įsibėgėjusios M.Gorbačiovo “Glasnost” (”Skaidrumas”) ir “Perestroika (”Persitvarkymas”) kampanijos žlugo ir sužlugdė SSSR, nes 5 dešimtmečius per prievartą pumpuota ideologija radikaliai pakeitė prievartos metodus - buvo nuspręsta tikrąjį socializmą kurti nuoširdžiu sąžiningumu ir racionalizacija.

Prieš subyrant SSSR dar spėjau būti spaliukas ir, eidamas grandies vado pareigas, gavau specialų Lenino vardo ženkliuką už išskirtines mūsų 10 spaliukų grandies pastangas renkant vaistažoles ir makulatūrą. Sekmadieniais močiutė mane vesdavosi į bažnyčią, o kartais ji važiuodavo į užmirštą Baltarusijos kaimą parvežti šventinto vandens. Tėvas grįždavo iš darbo mėsos kombinate vietoje diržo apsisukęs pieniškomis dešrelėmis Kartą, kai su mama nebuvau išvykęs į Maskvą, kur ji urmu pirkdavo deficitines magnetolas ir garintus džinsus, o aš slankiodavau aplink pirmąjį McDonald’s Tarybų Sąjungoje (atidarymo dieną jame buvo aptarnauta 30 000 žmonių), istorijos mokytoja užvertė ant stalo gulėjusį vadovėlį ir pasakė, kad viskas, ko mokėmės, yra propaganda. Tebuvo praėję dešimt minučių, kai baigiau atsakinėti apie Stalingrado mūšį. Tik vėliau perskaičiau V.Havelui priskirtą kažkieno mintį, kad rokas bei džinsai ir buvo tarybinį bloką suardę veiksniai. Tada nesupratau, kas yra propaganda ar metonimija, bet nujaučiau, kad vadovėlinė istorija panašesnė į švęstą vandenį iš nežinomo Baltarusijos kaimo1. Šešėlinės tikrovės samprata visada buvo čia pat.

Ekonominės priežastys retai būna atsitiktinės, bet būtent jos lėmė, kad Paulas Morrissey’us panaudojo tuos pačius aktorius, dekoraciją ir muzikinį takelį iš karto dviems filmams, kurie buvo skirti vienoms iš dažniausiai linksniuojamų legendinių viršžmogiškų būtybių: Drakulai (”Blood for Dracula” arba “Andy Warhol’s Dracula”) ir Frankenšteinui (”Flesh for Frankenstein” arba “Andy Warhol’s Frankenstein”)2. Netikėtai sugretintos ir promarksistiškai perpasakotos istorijos dar labiau įkaitina analitinę vaizduotę suvokus, kad tiek grafas Drakula, tiek baronas Frankenšteinas simbolizuoja skirtingas politinio elgesio strategijas. Šios tituluotos politinės galios retorikos figūros puikiai įasmenina galią turinčio establishmento santykius ir tų santykių išraiškas su pavaldiniais - produkcijos ir reprodukcijos kontrolę.

Nagrinėjant Drakulos ir Frankenšteino legendas, kaip vaizdžias gotikinio siaubo metaforų pripildytas klasių kovų istorijas, galime pastebėti tarp Drakulos ir Frankenšteino figūrų kylančius esminius politinio elgesio prieštaravimus. Grafas Drakula simbolizuoja nesėkmingą mirštančio aristokrato figūrą, bandančią perduoti savo slaptą gnostinį žinojimą išrinktam naujojo luomo, buržuazijos, atstovui, arba, formuluojant abstrakčiau, įprasmina elitinėmis save vadinančias galios struktūras, kurios vykdo savo reprodukcijos aktus dienos tamsoje.

Baronas Frankenšteinas reprodukciją suvokia kitaip. Jis siekia sukurti naujuosius Adomą ir Ievą ir tam panaudoja automatizaciją, racionalizaciją bei pavaldinių valios redukciją.

Kaip šios mitinės politinės retorikos figūros ir/ar galios technologijos atrodo šiandien?

Drakula - elitinio žinojimo ir politinės galios atstovas, figūra iš už kasdienybės ir įprasto gyvenimo ribų, tačiau turinti galių suteikti gnostinio amžinojo gyvenimo skonio kasdienybės atstovams. Drakula paprastai apibūdinamas kaip baimės šleifus skleidžianti šešėlinė figūra, anksčiau jos veikimo zona ir laikas buvo tamsa ir neperregimybė, kuriuos pakeitė sofistifikuota politinė sistema ir jos neperregimumas. Baugina ne nesugebėjimas Drakulą užfiksuoti, aptikti (anksčiau jis slėpdavosi tamsoje, požemiuose, karstuose), bet jo perteklius supersofistikuotos perregimybių sumos kabinetuose, dangoraižiuose, neperskaitomuose tomų ar teisinių dokumentų džiunglėse. Drakulos figūroms labiau tinka decentralizuotos, sunkiai suvokiamos nesistemingos psichogeografijos, ir naujoji ES yra pažadėtoji Drakulos Transilvanija. Tokia yra ir Lietuva, kurioje vyksta nuolatinės Drakulos (V.Landsbergis, V.Adamkus, etc.) ir Frankenšteino (R.Paksas3 , V.Uspaskichas, etc.) kovos.

Drakula nėra pilietiškas įprasta šio žodžio prasme, nes amžinybėje, kuriai jis atstovauja, pilietiškumas neegzistuoja. Greičiau jis yra sakralinė figūra, nes apeliuoja į ypatingo žinojimo ir moralės sritį. Slaptą gnostinį pažinimą tiesiai iš Drakulos lūpų ir giliau gaudavo tik išrinkti ir šio žinojimo verti asmenys, t.y., “nekaltieji” ir “nesuteptieji”. Šia prasme Drakula yra konservatyvus moralistas, kovojantis prieš vulgarėjantį (lotyniškai vulgaris reiškia paprastas) pasaulį ir platinantį savo žinojimą materialistinio žinojimo dar nepatyrusiems naiviai skaistiems subjektams. Lietuva jau du kartus visuotiniu balsavimu išsirinko JAV karjerą padariusį prezidentą, kurį charakterizuoja tam tikra vietiniams politikams nebūdinga moralė. Šio etinio žinojimo saugojimas bei nuolatinis etinių diskursų plėtojimas ir yra pagrindinė jo ekscelencijos V.Adamkaus veiklos sritis4.

Demokratija gali egzistuoti tik šalyje, kurioje galioja visuotinis slaptas susitarimas, kad tai ir yra demokratija. Ji remiasi konstitucijos, kaip svarbiausio teisinio ir moralinio kodekso, realizavimu, bet kiek iš mūsų yra dalyvavę priimant tuos įstatymus? Demokratija, kaip ir monarchija, yra paveldima. Naujojo bourgeois Drakulos šalyje vyrauja demokratija, o jis ją saugo ne skleisdamas savo, kaip “tamsos princo”, baimės kerus, bet atakuodamas moralinių kodeksų pertekliumi, nerašytais neįvardinimais, nuolat primindamas valstybės laisvės kovas, įvardindamas vidaus ar išorės priešus. Drakulos sukurtos nepiramidinės hierarchijos laikosi moralinio kodekso normatyvų5.

1989 m. Rumunijoje įvykęs perversmas iš valdžios pašalino Frankenšteiną diktatorių Nikolai Ceaucescu bei atvėrė kelią į Transilvaniją Drakulos entuziastams. Frankenšteino strategiją puikiai perėmė kiti diktatoriai, ir kaimyninės šalies prezidentas A.Lukašenka yra vienas jų. Fordo surinkimo linijos automatizaciją sėkmingai pakeitęs šiuolaikinėmis masinėmis informacijos priemonėmis, Baltarusijos KGB vykdant šio proceso monitoringą, jis didžią dalį šalies gyventojų pajungia nerefleksyviam Frankenšteino norų vykdymui.

Frankenšteinas yra pusėtinai išsilavinęs genijus, kuris turi savo viziją apie visuomenę, bet ją įgyvendina automatizuodamas aplinkinius. Ši figūra suabsoliutina technologijas, nes jos tikslas - pasaulio technologizacija ir selektyvi sistematizacija. Šia prasme jis yra Drakulos oponentas, nes jis - totalitaristas. Drakula tik paleidžia į pasaulį savo sparnuotus ir dantuotus kodeksus, kurie nuleidžia kraują arba, kitaip tariant, apmokestina. Tuo tarpu Frankenšteinas kuria hierarchinę utopiją bei stovi tos piramidės viršuje. Drakula kovoja už pseudoliberalią hierarchinę utopiją, kurios schema panaši į Afganistane sąjungininkų karių mėtomą humanitarinę pagalbą - Drakula kontaktuoja praskrisdamas B-52 bombonešiais, tik vietoje ar kartu su bombomis talibai gauna kodeksus.

Valstybinių utopijų gamyba yra vienas mylimiausių žanrų politinių radikalų ir fundamentalistų (Drakulos ir Frankenšteino) visuomenėse. Baltarusijos prezidento internetinėje svetainėje6 komentarus palikę piliečiai nesidžiaugia, kad, pavyzdžiui, vakar juos buvo pagrobę ateiviai ir jie dar niekada nepatyrė tokio kokybiško sekso, bet prašo valstybės galvos dar stipriau įsikišti formuojant valstybinę politiką ir dar labiau apibrėžti Baltarusijos visuomenės idealus. Tačiau ne tik virtualioje politinėje erdvėje A.Lukašenka veikia kaip mesijas, valstybės ateities, praeities ir dabarties programuotojas bei iliuzionistas - prieš rinkimus negrįžtamai išnyksta ir galimi politiniai oponentai.

Drakulos ir Frankenšteino figūros viena su kita kovoja tarpvalstybiniame galios technologijų lygmenyje. JAV ir jų sąjungininkai kaltina Iraką amoralumu (S.Husseinas yra tipiška Frankenšteino figūra) bei įvardija kitas “blogio ašis”, kurios, savo ruožtu, kaltina demokratinius Vakarus kišimusi į jų vidaus reikalus ir bandymus jiems įsiūlyti svetimus “moralinius” kodeksus. Tiek Drakulos, tiek Frankenšteino politines figūras vienija bendras demoniškai idealistinis tikslas - pasaulio pertvarkymas, keičiant jo gyventojus bei jų produkcijos ir reprodukcijos būdus. Tačiau šios monstriškos politinės figūros efektingai jungiasi į bendrą galios technologijų junginį šiuolaikinėje kapitalistinės valstybės hierarchijoje. Frakula - naujoji neoliberalizmo figūra, kurią apibūdina šis procesas - Drakulos stiliaus politinis elitas susijungia su frankenšteiniško stiliaus korporacijomis globalinės ekspansijos vardan. Frakula yra chimeriška, Moebijaus juostą primenanti (šešėlis tapęs dienos šviesa, bet ne atvirkščiai) galios technologija, šizofreniška sistema, bet jam būdingas radikalių priešingybių mišinys pasiteisina - elitinis žvėriškas kraujas susijungia su robotizuotu, programuojamu kūnu, todėl Frakula yra naujoji hibridinė plėšraus hiperintelektualaus sistematizatoriaus galios sistema.

Nors “šiuolaikinėje” bendro vidaus produkto progreso epochoje viduramžiški epitetai nėra pageidaujami, tačiau jie neišvengiami. “Tai tikrai velnio darbas”7- sakė kardinolas Audrys Bačkis, kai eksprezidentas R.Paksas į inauguracijos iškilmes Arkikatedroje kaip garbės viešnią pakvietė ekstrasensę L.Lolišvili, pagarsėjusią originaliais gydymo metodais (vienas jų - pacientų apvyniojimas dievo energijos prisodrintu tualetiniu popieriumi).

Bet mumija - jau kito teksto figūra.

_____________________

1 Į šešėlines ekonomikas ir ezoterinius pažinimus sėkmingai integravęsis Džeraldas Jankauskas neseniai prisipažino, kad Lenos Lolišvili jam San Franciske paliktas užkoduotas vanduo jau penkerius metus yra šviežias.

2 A.Warholas prie filmų kūrimo prisidėjo tiek, kad leido pavadinimuose panaudoti savo vardą. Tačiau Drakulos istorija užima ne paskutinę vietą A.Warholo įvaizdžio mitologijoje - jo pravardė Fabrike buvo Drella (Drakulos ir Sinderelos amalgama). Daugiau informacijos apie tai: Adams, Ruth. “Drella Plays the White Man: Andy Warhol and the Construction of White Masculinity”. - “Whiteness” (special issue) Room 5 1.1 (2000): 25-37.

3 Nors trumpai valdžiusio skandalingojo eksprezidento R.Pakso naudota rinkimų ir valdymo ikonografija atitiko Frankenšteino figūros modelį, tačiau oponentai jį patį įtarė esant ekstrasensės Lenos Lolišvili ir Rusijos specžvalgybų sukurtu Frankenšteino monstru. “Pernai rudenį kilus Prezidentūros skandalui, Generalinė prokuratūra gavo Seimo nario Vytauto Landsbergio prašymą ištirti, ar prezidentas R.Paksas yra užhipnotizuotas” (www.omni.lt)

4 Prezidentas Valdas Adamkus pagerbimo ceremonijoje prie paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams pasakė dar vieną neeilinę kalbą, kurioje, net praėjus porai metų po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES, grįžta prie Lietuvos laisvės ir nelaisvės diskurso suaktualinimo: “šiandien vėl girdime balsų, skleidžiančių abejones Lietuvos okupacijos faktu, siekiančių dar kartą nuvertinti, o kartais ir apšmeižti mūsų valstybę, mūsų laisvę…” (http://www.lrt.lt)

5 Beje, šią tradiciją puikiai atspindi tikriausiai pati neprofaniškiausia valstybės institucija - teismai. Konstituciniai teisėjai vilki specialias mantijas, nes reprezentuoja nekasdienines būtybes ir išskirtinį žinojimą, kitaip tariant, tęsia Drakulos, kaip mirties figūros žinojimo technologijos, gamybą.

6 http://president.gov.by

7 http://www.cardinalrating.com/cardinal_8__article_432.htm

Valentinas Klimašauskas

REVIEW (1)
by Valentinas Klimašauskas

For every forgetting seems to have its price.(2)
Valdas Ozarinskas is one of the most fascinating Lithuanian artists working over the course of the last ten years, and at the same time one of the most difficult to understand.(3) As a student, this artist encountered Guy Debord’s Situationist Theory, the Structuralism of Lacan, Lévi-Strauss, Barthes and Foucault, and the Post-structuralism of Baudrillard and Derrida.(4) The artist’s knowledge of visual culture was derived from television.(5) However, in the last few years Ozarinskas has refused to identify his sources, claiming that knowledge of these would only restrict interpretation of his work.(6)

Throughout the 20th century, many ordinary objects were called art.(7) The principle of appropriation was originally developed by Marcel Duchamp at the beginning of the 20th century, reaching a climax in the 1960s with Pop Art. At the end of the 1970s it came back into fashion and, even more so than in Pop Art, pictures from advertising or television were adopted whole-sale by artists for use in their own work.(8) The world is packed with information, Ozarinskas seems to suggest. Before experiences come, one has already learnt all about them, so what is there to get excited about?(9)

Solutions and final conclusions are never on offer. Ozarinskas’ works function in precisely the same way: they are never complete, always undergoing a process of alteration. Their validity is a short duration, but in this brief time, they hit the viewer’s feelings exactly.(10)

Ozarinskas demonstrates that artistic concern with the present can be handled not only in photography, film, conceptual and installation art, painting, but also in architecture, and sound design.(11) The artist operates suggestively with our perception of the outside world, its association-laden structures, colours, forms, illusions and clichés.(12)

A complex world needs rules in order to function, but these should always demonstrate their purpose in an atmosphere of tolerance and reason. This idealistic sense of social concord is a constant theme in this artist’s artworks. Thus Ozarinskas presents something in context of art that is only too often counteracted in everyday life.(13) His installations, photographs and objects emphasise, in an unpretentious and yet precise way, moments of displacement and the disappearance of space and time.(14)

Ozarinskas emphasises this aspect in pieces Ohne Titel (Untitled).(15) They reveal, both in their triviality and their vitality, the intimate and mundane nature of the passage of time. This breathtaking amassing of production touches on the deeper meaning of an art that is totally synchronised with the duration of life as it is lived.(16) A network of allusions is the result, which mixes biographical components with historical and mythological narrative threads in a typically Postmodern style.(17) Works have different realities. Thus Ozarinskas presents overlays in time. Diverse things happen at diverse moments, even with the same material or in the same place. Witnessing this process, the viewer begins to realise that reality eludes every kind of documentation.(18)

An unorthodox conception of history emerges. This is not cut and dried, but shifts with the perspective selected. Ozarinskas’ compositional openness is therefore more than a principle of style: he opposes the desire for order and control that is often visible in architecture and the organisation of interiors.(19) Just when one has been taking in by his aesthetic offerings, they turn out to be tricks. It is for instance impossible for the reader of this book not to touch the following two pages (‘as part of the concept of this article, Ozarinskas would like the following two pages not to be touched’), because he has to turn them over before can carry on reading.(20) He is also concerned with social consequences of intervention in the eco-system and their relationship to financial and symbolic values.(21)

Subsequently, his concepts became more complex.(22) Ozarinskas’ protagonists are often linked with social or political events. His theme is the moulding of individual behaviour through the mass media and social structures.(23) He conjures up independent worlds in which his memories and inventions intermingle.(24) Ozarinskas subtly combined personal experiences and ideas from art theory with political points of view. Ozarinskas often reflects aspects of this particular position as a gay artist from Cuba, but without falling into banal clichés.(25) Why, for instance, are pictures of black actresses usually underexposed while white men are brightly lit? But for all the political rhetoric, the work is also fascinating because of its occasionally sentimental nostalgia – the objective of all battles is simply ‘winning back beauty’.(26)

Ozarinskas is not concerned here with ironic exposure of his subject, but with analytical observation.(27) The works do not encourage direct identification with their subjects, for he keeps them in a distant perspective.(28) Advertising, propaganda and missionary appeals work like magnets. If they are successful, they catch the masses by the throat, draw them close and do not let them go again.(29)

Subsequent developments are normally left unresolved.(30) The works may seem skittish at first sight, but after a few moments one senses their profundity.31 Their boundaries become visible but also open.(32) They reflect the conditions of perception, the peculiarities of his medium and the (implicit) political dimension of its use.(33) But what might seem like amateur mistakes actually represent a detailed examination of the medium.(34)

Ozarinskas theme is the ordinary day, the public space, presented so subtly that no information gets lost.(35) Always being watched – this was true not only in the GDR, but also characterises the reality of the Postmodern network.(36) In many of his works, Ozarinskas refers in multifarious ways to the works of other artists.(37)

From time to time, artist’s friends help to produce Ozarinskas’ works. This enables Valdas Ozarinskas to defy the romantic myth of the autonomous artistic genius, and to widen his work with additional facets of content and style.(38)

No comment is made. The participants all have their own ideas and perceptions, but they keep them to themselves.(39)

(1) Subsequent sentences are taken from Burkhard Riemschneider & Uta Grosenick (eds.), Icons, Art Now (Köln: Taschen, 2001). The Author only changed the original names of artists; inserting Valdas Ozarinskas’ name.
(2) Astrid Wege on Mike Kelley, p. 85.
(3) Cristoph Blasé on Liam Gillick, p. 54-55.
(4) Jean-Michel Ribettes on Peter Halley, p. 65.
(5) Raimar Stange on Tracey Moffatt, p. 108.
(6) Susanne Titz on Thomas Demand, p. 34.
(7) Cristoph Blasé on Katharina Fritsch, p. 50.
(8) Cristoph Blasé on Richard Prince, p. 134.
(9) Cristoph Blasé on Eija-Liisa Ahtila, p. 13.
(10) Cristoph Blasé on Liam Gillick, p. 54-55.
(11) Susanne Titz on Franz Ackermann, p. 10.
(12) Susanne Titz on Franz Ackermann, p. 10.
(13) Cristoph Blasé on Angela Bulloch, p. 24.
(14) Raimar Stange on Gabriel Orozco, p. 114.
(15) Astrid Wege on Andreas Gursky, p. 62.
(16) Jean-Michel Ribettes on Nobuyoshi Araki, p. 17.
(17) Raimar Stange on Keith Edmier, p. 40.
(18) Cristoph Blasé on Pierre Huyghe, p. 80.
(19) Astrid Wege on Candida Hofer, p. 70.
(20) Raimar Stange on Andreas Slominski, p. 152.
(21) Yilmaz Dziewior on Dan Peterman, p. 125.
(22) Susanne Titz on Gillian Wearing, p. 170.
(23) Astrid Wege on Paul McCarthy, p. 106.
(24) Yilmaz Dziewior on Kai Althoff, p. 14.
(25) Yilmaz Dziewior on Felix Gonzalez-Torrez, p. 58.
(26) Raimar Stange on Zoe Leonard, p. 96.
(27) Yilmaz Dziewior on John Carrin, p. 30.
(28) Susanne Titz on Rineke Dijkstra, p. 36.
(29) Susanne Titz on Barbara Kruger, p. 91.
(30) Astrid Wege on Jeff Wall, p. 169.
(31) Cristoph Blasé on Philippe Parreno, p. 120.
(32) Astrid Wege on Gerwald Rockenshaub, p. 145.
(33) Astrid Wege on Thomas Ruff, p. 146.
(34) Cristoph Blasé on Diana Thater, p. 158.
(35) Cristoph Blasé on Thomas Struth, p. 154.
(36) Raimar Stange on Jane and Louise Wilson, p. 176.
(37) Yilmaz Dziewior on Georg Herold, p. 66.
(38) Yilmaz Dziewior on Franz West, p. 172, 173.
(39) Cristoph Blasé on Vanessa Beecroft, p. 20.