ALFAVILNIUS. . . . . . . . . Blogasis Alfavilio miestas-dvynys The evil twin city of Alphaville

(”Adomas nori būti žmogumi”, 1959 m., rež. V.Žalakevičius)

Istorija nevengia savo pačios remiksų.
„Riaušės“ (demonstracija), migracija, didelio mastelio aferizmai, subliuškęs finansinės piramidės burbulas, auganti mažiausias pajamas turinčių socialinių sluoksnių neviltis, nežinia dėl ateities - šie filmo raktiniai žodžiai skamba lyg būtų pasiskolinti iš rytdienos laikraščio. Filmas sukurtas 1959 m., 19 metų po Lietuvos nepriklausomybės praradimo, tačiau filmo veiksmas vyksta 1936 m., praėjus 18 metų po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. Maždaug tiek pat metų mus skiria ir nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
1936 m. darbininkas A. Kranauskas užmušė lentpjūvės šeimininką ir nusišovė. Jo laidotuvės, vykusios 1936 m. birželio 17 d., tapo tūkstantine demonstracija. Policijos pastangos užtverti demonstrantams kelią į miesto centrą privedė prie kruvino susidūrimo. Tai tik viena iš filmo siužeto linijų, tačiau būtent ši linija ir su ja susiję fenomenai (vidinėje filmo viešoje erdvėje jaučiamas spaudimas, trintis, provincijos klaustrofobija, herojų noras ištrūkti į kitokią tikrovę - emigruoti), suteikia likusiems filmo siužetams realumo jausmo.
Būtent realumo jausmo visada labiausiai trūko (ir trūksta) lietuviškam kinui. „Adomas nori būti žmogumi“ yra pirmasis pilnavertis Lietuvis Kino studijos kūrinys, tačiau jis gali būti laikomas ir pirmuoju lietuviško kinematografiškumo pavyzdžiu, o tai labai retas ir šiandien kuriamų lietuviškų filmų bruožas. Šis filmas yra kinas, nes jis jau nėra filmuota literatūra, bet sąmoningai naudojamų kinematografinių priemonių sintezė.

Saulius Macaitis apie šį filmą teigė, kad jei ne Geležinė uždanga, jis būtų galėjęs pasivaržyti su kitais tais metais pasaulyje sukurtais žymiais filmais: „400 smūgių“, „Hiroshima Mon Amour“, „North By Northwest“. Panašu, kad mūsų dienų sociopolitinės aktualijos šiam filmui suteikia antrą šansą debiutuoti. Kita vertus, šiandieną visada lengviau suvokti su laiko distancijos pagalba.

NUORODOS:

1959 m., Lietuvos kino studija, 87 min., nespalvotas.
Režisierius – Vytautas Žalakevičius.
Pagal Vytauto Sirijos Giros apysaką „Buenos Aires“.
Scenarijaus autoriai – Vytautas Sirijos Gira, Vytautas Žalakevičius.
Operatorius – Algimantas Mockus.

http://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&GenreID=454&ID=3696&Y=&C=A&

Mitingas prie Seimo, 2009 m. sausio 16 d.

http://www.youtube.com/watch?v=T6PaAC7KAfY&feature=related

Jean Vigo “L’Atalante” http://en.wikipedia.org/wiki/L’Atalante

Saulius Macaitis: “Adomas nori būti žmogumi”, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=682&kas=straipsnis&st_id=2328

Šį ketvirtadienį, vasario 12 d. 19 val., 314 auditorijoje
Thursday, 12 February, 7 pm in classroom no. 314

“Iškrypėlio kino gidas” (The Pervert’s Guide to Cinema) rež./dir. Sophie Fiennes, 2006

su Tomo Čiučelio atsakymais ir Valentino Klimašausko klausimais (arba atvirkščiai)
with answers by Tomas Čiučelis and questions by Valentinas Klimašauskas (or vice verse)

Filmų, į kuriuos pateksime “Iškrypėlio kino gide”, sąrašas:
List of movies we are going to visit through “The Pervert’s Guide to Cinema”:

Possessed (1931)
The Matrix (1999)
The Birds (1963)
Psycho (1960)
Duck Soup (1933)
Monkey Business (1931)
The Exorcist (1973)
The Testament of Dr. Mabuse (1933)
Alien (1979)
The Great Dictator (1940)
Mulholland Drive (2001)
Alice in Wonderland (1951)
The Red Shoes (1948)
Dr. Strangelove or:
How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb (1964)
Fight Club (1999)
Dead of Night (1945)
The Conversation (1974)
Blue Velvet (1986)
Vertigo (1958)
Solaris (1972)
Wild at Heart (1990)
Lost Highway (1997)
Persona (1966)
In the Cut (2003)
Eyes Wide Shut (1999)
The Piano Teacher (2001)
Three Colors: Blue (1993)
Alien: Resurrection (1997)
Dogville (2003)
The Wizard of Oz (1939)
Frankenstein (1931)
The Ten Commandments (1956)
Saboteur (1942)
Rear Window (1954)
To Catch a Thief (1955)
North by Northwest (1959)
Star Wars Episode III: Revenge of the Sith (2005)
Dune (1984)
Kubanskie Kazaki (1949)
Ivan the Terrible: Part II (1958)
Pluto’s Judgement Day (1935)
Stalker (1979)
City Lights (1931

Kodėl
iškrypėliams
reikalingas
kino gidas? /
Why Perverts Need a Guide to Cinema? PDF

Leitenantas pulkininkas

JURIJUS IVANOVIČIUS NOSENKO
1927 m. spalio 30 – 2008 m. rugpjūčio 23 d.

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
VAŠINGTONAS – „Jurijus Nosenko, buvęs tarybinis agentas, kuris buvo pačių svarbiausių šaltojo karo špionažo įvykių centre, mirė šeštadienį svetimu vardu, kažkur pietinėse valstijose – trečiadienį pranešė JAV žvalgybos atstovas. Jurijui Nosenko buvo 81 metai.“

Kaip toliau rašo „NY Times“, „pranešimas buvo ilgas, bet neinformatyvus, ypač atsižvelgiant į faktą, kad Nosenko savo karjeros pradžioje buvo KGB šnipas, o vėliau gyveno „šešėlio“ gyvenimą JAV. Aukšto rango žvalgybos pareigūnas nesuteikė jokių detalių apie mirties priežastį arba Nosenko šeimą, jei jis ją išvis turėjo. Pats pareigūnas kalbėjo tik su anonimiškumo sąlyga.“

2008 m. rugsėjo 1 d., „LA times“:
„Jurijus Ivanovičius Nosenko gimė 1927 metais, Nikolajeve, Ukrainos miestelyje šalia Juodosios jūros. Jo tėvas, karinio jūrų laivyno inžinierius, Nikitos Chruščiovo TSRS valdymo laikais tapo laivų statybos ministru. Privatūs mokytojai suteikė Nosenko žinių apie klasikinę Vakarų literatūrą ir vaikinas pradėjo simpatizuoti Vakarų kultūrai.“

„1950 metais, baigęs Tarptautinių santykių institutą Maskvoje jis tarnavo karinio jūrų laivyno saugumo tarnyboje. Tuomet jis tapo KGB vidinio saugumo departamento direktoriumi.“

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
„1962 metais, dalyvaudamas misijoje Ženevoje, Nosenko susitiko su CŽV žvalgybos agentu ir pareiškė, kad jis nori tapti dvigubu agentu. Be to, kad jis deklaravo savo simpatijas Vakarų kultūrai, Nosenko už informaciją dar paprašė 200 dolerių, kuriuos jis buvo skolingas KGB, nes juos išleido „prostitutei ir buteliui degtinės“.

2008 m. rugsėjo 1 d., „LA times“:
Vėliau jis pareiškė, kad „ši istorija buvo išgalvota, kas vėliau sukėlė ir daugiau CŽV abejonių apie tikruosius Nosenko ketinimus.
Ar tikrai jis parduotų savo šalį, kurioje, kaip jis teigė, liko jo žmona ir dvi dukros, už $200?“

Tačiau jo alkoholinis polinkis nebuvo melas – Nosenko buvo girtas kai jis pirmą kartą sutiko CŽV pareigūnus Ženevoje, kur vykdė diplomatinę misiją. Tuomet jis atskleidė itin svarbią informaciją apie tarybinius šnipus dirbančius Vakarų šalių ambasadose, taip pat rusų žvalgybos darbo metodus.

Tomas Mangoldas, “Šaltasis karys”, 1991 m.:
Pasak Tomo Mangoldo knygos „Šaltasis karys“, Nosenko CŽV tiksliai nurodė 52 JAV ambasadoje Maskvoje esančius mikrofonus bei būdus, kuriais vadovaudamiesi sovietai išvengia šių pasiklausymo aparatų aptikimo.

Nosenko porą metų teikė informaciją už kurią jam kasmet buvo pervedami $25,000 į Vakarų banke esančią sąskaitą. 1964 metais surengto pasimatymo metu jis nelauktai pareiškė, kad jis yra susektas KGB ir kad jam reikia tuojau pat perbėgti į JAV. Nosenko pareiškė, kad Ženevos KGB skyrius gavo telegramą, kurioje jis yra kviečiamas į Maskvą, todėl jis bijo, kad viskas išaiškėjo. JAV Nacionalinė saugumo agentūra, kuri sekdavo visą tarp Maksvos ir jos ambasadų vykdomą susirašinėjimą, vėliau nustatė, kad tokia telegrama nebuvo išsiųsta, tačiau to dar nežinodama CŽV sutiko, kad Nosenko perbėgtų į JAV. Nosenko taip ir padarė.

www.spartacus.schoolnet.co.uk teigia, kad perbėgdamas Nosenko tvirtino, kad jis turi svarbios informacijos apie JAV prezidento Dž. F. Kenedžio, kuris buvo nušautas tik prieš kelis mėnesius, nužudymą. Jis CŽV aiškino, kad būtent jis buvo tas pareigūnas, kuris asmeniškai dirbo su Lee Harvey Oswaldo, įtariamo Kenedžio nužudymu, byla. Nosenko dėstė, kad po KGB interviu su Osvaldu buvo nuspręsta, kad pastarasis „nėra pakankamai protingas, kad taptų KGB agentu“.

Jamesas Jesus
Angletonas

Anatolyi Golitsyn

CŽV žvalgybos šefas Jamesas Jesus Angletonas netikėjo Nosenkos pasakojimų dalimis, nes tuo pačiu metu jis bendradarbiavo su kitu KGB perbėgėliu Anatolijumi Golitsinu. Golitsinas teigė dirbęs kai kuriuose KGB skyriuose, kuriuose dirbo ir Nosenka, tačiau šio niekada nebuvo sutikęs. Savaime suprantama, Nosenko buvo apklausinėjamas CŽV, ir vienos apklausos metu, jis prisipažino, kad kai kurie jo pasakojimai apie save buvo išgalvoti.
Viską dar labiau apsunkino tai, kad dar vienas CŽV dirbantis rusų agentas kodiniu vardu Fedora patvirtino Nosenkos pasakojimus. Tai reiškė, kad jei Nosenko buvo specialiai KGB pasiųstas agentas apsimetėlis, Fedora irgi buvo dezinformatorius. Nosenko atliko porą melo detektoriaus testų ir abu testai rodė, kad Nosenko melavo apie Lee Harvey Oswaldą.

Lee Harvey Oswaldas, 1959 m.

Pagal vieną iš teorijų, Nosenko buvo specialiai pasiųstas į JAV iš karto po to, kai Oswaldas nužudė Kenedį, kad pateikdamas klaidingus parodymus, nukreiptų įtarimus nuo Oswaldo ir KGB ryšių. Nosenko neigė bet kokią galimybę, kad Oswaldas buvo apklausinėjamas KGB ar kad jis buvo sekamas savo gyvenimo Maskvoje ir Minske metu. 1961 m., dirbdamas „Horizont“ televizorių fabrike, Oswaldas sutiko 19-metę Mariną Prusakovą, su kuria po 6 savaičių susituokė, o kitais metais jaunoji šeima išvyko gyventi į JAV, kur dar kitais metais, kaip tikima, Oswaldas nušovė tuometinį JAV prezidentą Kenedį.

Lee Harvey Oswaldas, 1961 m.

M. Prusakova, 1959

2008 m. rugpjūčio 27 diena, „NY times“:
CŽV šefas James Jesus Angletonas tikėjo, kad jei Nosenko bus „tinkamai“ apklaustas, bus atskleista ir Lee Harvey Oswaldo bei Kenedžio nužudymo byla. Be to, tuo pačiu metu buvo atskleisti keli su CŽV bendradarbiaujantys TSRS dirbantys agentai. Nosenko buvo uždarytas betoninėje celėje be saulės šviesos, šviežio oro ir draugijos 1,277 dienoms, jam buvo duodamos „teisybės piliulės“, LSD, buvo atliekami melo testai bei jo smegenų „encefalografijos“.

Kaip bebūtų, Nosenko nepalūžo ir CŽV turėjo pripažinti, kad Nosenko buvo neapsimetantis perbėgėlis. Nosenko buvo išmokėta tam tikra pinigų suma ir jis buvo išsiųstas tęsti savo gyvenimo nežinomoje JAV vietovėje nežinomu vardu su retomis galimybėmis skaityti paskaitas CŽV mokykloje.

“Jurijus Nosenko: dvigubas
agentas”, 1986 m.

1986 metų televizinė drama „Jurijus Nosenko: dvigubas agentas“ (rež. Mickas Jacksonas). Trumpas siužetas:
Paviešintais Jurijaus Nosenkos apklausų dokumentais pagrįsta dokudrama yra 7-8 dešimtmečiais CŽV purčiusio skandalo rekonstrukcija. Tuometinio kontržvalgybos šefo Jameso Angletono geras bičiulis Kimas Filbis pabėgo į TSRS, todėl šis nenuilstamai ieškojo kitų dvigubų agentų tarp aukščiausių CŽV pareigūnų, kas sužlugdė 40 CŽV darbuotojų karjeras, tačiau leido išlikti nepastebėtiems tikriesiems KGB dirbusiems agentams.

Kimas Filbis,1990

Porą metų anksčiau perbėgęs kitas KGB agentas Golitsynas (kurį vėlesni tyrinėtojai laiko tikruoju perbėgėliu apsimetėliu) papasakojo visai kitą KGB pasaulinių tikslų istoriją nei tai atliko Nosenko. Jei Golitsynas pabrėžė padėties rimtį ir didelę Tarybinės invazijos grėsmę, tai Nosenko atsakydavo, kad nebuvo jokios rimtesnės grėsmės. Prisimenant tuometinę politinę situaciją ir Karibų raketų krizę, pasirinkimas kuriuo iš perbėgusių šnipų tikėti galėjo lemti visiškai priešingas JAV saugumo politikos tendencijas.

Anatolijus Golitsynas, 1964 m.:
-Nosenko yra KGB siųstas pabėgėlis apsimetėlis, apie kurio atvykimą aš jus iškarto perspėjau. Jis čia atvyko sužlugdyti mano parodymus, - teigė Golitsynas, tuo metu laikytas pačia didžiausia CŽV žvalgybos kare su KGB sėkme.

.

.

.

pdf failas:

institut-nekrologas-PDF

.

.
Šis nekrologas pirmą kartą buvo publikuotas 3-iame Flash Institut laikraštyje, skirtame Street Photography, http://www.flashinstitut.com/index.php?/projects/flash-institut-3/

LOOP

«Some three or four hundred meters away from the Pyramid I bent over, took up a handful of sand, let it fall silently a little further on, and said in a low voice: “I am modifying the Sahara”. The deed was minimal, but the not ingenious words were exact and I thought that I had needed my entire life to be able to say them. My memory about that moment is among the most important things I brought from Egypt».

Jorge Luis Borges, “Desert”,
from “Atlas” collection

This short film is dedicated to analyze the time phenomenon. As time is a crucial element of cinema and as time is influencing the storytelling itself, this film is going to analyze the phenomenon of time in cinema by using the techniques of a documentary, mocumentary, live-acted film, travelogue and television; it will create a narrative on the phenomenon of time in the very specific place, i.e. the beach.
A beach is the ultimate institution for comfort, beauty and relaxation; a contemporary beach recalls the Greek symposium which were a key Hellenic social institution - it was a forum for citizens to debate, plot, boast, or simply to party with others. Therefore, being both – private and public at the same time, the beach is a unique institution to philosophize and relax. In these conditions the time becomes the key character in the film which is questioning every second of (well)being.
The see, sun, sand, sand sculptures, waves, (semi)naked bodies, music, games, good views, good company around – all this sounds and looks like the perfect place you would like to be looped in for ever. Therefore a time loop is another keyword of the film. There are few theories explaining time loop:
• In a physical time loop (rarely seen in the media), the spacetime loops around to form several closed-timelike curves. Since the time in that region is looped, you could only escape it by leaving the affected area. Also, there would be an infinite number of copies of any matter in the area, unless an object left the loop. In that case, there would only be as many copies of that object as many times it completed the loop. This type of time loop cannot be ended or destroyed. Therefore, there would be few copies of the same actors in the movie.
• A time loop or temporal loop is a common plot device in science fiction in which time runs normally for a set period (usually a day or a few hours) but then skips back like a broken record. When the time loop “resets”, the memories of most characters are reset (i.e. they forget all that happened). This situation resembles the mythological punishment of Sisyphus, condemned to repeatedly push a stone uphill only to have it roll back down once he reached the top, and Prometheus, condemned to have his liver torn out and eaten by an eagle each morning. The plot is advanced, however, by having one or more central characters retain their memory or become aware of the loop through déja vu. One well-known example of this is in the 1993 film Groundhog Day, although time loops had appeared in many fictional works prior to that. Stories with time loops commonly center on correcting past mistakes or on getting a character to recognize some key truth; escape from the loop may then follow. (also see “The Last Day of Summer”, “Blind Chance” by Krzysztof Kieślowski, “Come into My World” (song) by Kylie Minogue);
• A predestination paradox. It exists when a time traveler is caught in a loop of events that “predestines” or “predates” them to travel back in time. Because of the possibility of influencing the past while time traveling, one way of explaining why history does not change is by saying that whatever has happened was meant to happen. Dual example of a predestination paradox is depicted in the classic Ancient Greek play ‘Oedipus’ or in popular “Terminator”. A paradox of time travel, first described by the science fiction writer René Barjavel in his 1943 book Le Voyageur Imprudent (The Imprudent Traveller); also “La jetée” by Cris Marker; (source: wikipedia)

PLOT

The film opens in the sunny and sandy beach, summer 2009?, where a suspiciously looking stranger (terrorist, corrupt politician or just small time crook?) appears. From his phone conversation we understand that he has a very limited time (21 minutes) to make a very important decision which might influence his life and lives of others. He does not have time to think properly – he immerses into the beech life by looking at, communicating, making friendship and conversations with other strangers: sportsmen, girls/relaxing philosophers. Soon, he meets another himself and he realizes that he is in the time loop. Although he is shocked by his revelation he likes the current situation except the secretive phone calls that are insisting him to make the decision. The philosophers help him to find the way out of the situation, but he has himself to take a moral stand to escape the situation and the time loop.
By doing it, he finds himself in making a time travel and meeting Jean Paul Sartre and Simone Beauvoir, while the narrator (deaf old person who is explaining the story) himself appears to be Borges himself.